Atmintis, jungianti kartas

Atmintis, jungianti kartas
     Mūsų gimnazijoje kiekvieną rugsėjį prisimenama miestelio žydų bendruomenė, kurią tragiškai sunaikino Antrasis pasaulinis karas. Šiemet Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena paminėta ne rugsėjo 23-ąją, o kiek anksčiau – taip pat, kaip ir visoje Lietuvoje, dėl sutampančių žydų Naujųjų metų švenčių.
     Gimnazijos mokiniai dalyvavo simboliniame Atminties kelyje, vedusiame į senąsias žydų kapines, miestelio aikštę ir kelią, kuriuo iš Šiaulėnų buvo išvežti žydai. Ten skambėjo vardai, kurie liudija prarastą bendruomenę, o kartu ir mūsų visų pareigą atminti. Ant akmenėlių, kuriuos mokiniai dėjo prie paminklų, buvo užrašyti žydiški vardai – taip tarsi pratęstas ištrintas gyvenimas. 
    Ypač atsakingai šiai dienai ruošėsi penktokai – kai kurie jų atsinešė ne po vieną – du akmenėlius, o net  pilnus jų maišelius. Mažieji gimnazijos  mokiniai parodė, kad atmintis gali būti gyva ne tik per rimtą istorijos žinojimą, bet ir per širdies jautrumą.
     Po renginio penktokai dalijosi savo mintimis ir jausmais:
     "Vakar mes ėjom per visą kaimą ir rinkom akmenėlius" (Aurimas).
     "Rašiau ilgai žydiškus vardus" (Rokas).
     "Eidami keliu aiškinomės, kodėl nešame akmenukus" (Pijus).
     "Jaučiausi liūdnai. Tie žmonės, kuriuos sušaudė, tikriausiai irgi buvo liūdni" (Augustas).
     "Kai nuėjome į kapines, iškart pasidarė mirtina tyla. Buvo labai graudu ten stovėti ir prisiminti" (Edvinas).
     "Labai gaila tų žmonių, kurie nebeturi artimųjų, aplankančių jų kapus. Jie tokie pat žmonės, juos reikia prisimint" (Rugilė).
     "Žmones reikia gerbti. Ir mylėti juos" (Viltė).